Nors rašytiniuose šaltiniuose dabartinis Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblis kaip universiteto kolektyvas pirmą kartą paminėtas 1944 metais, Ansamblio kelias prasidėjo anksčiau. Gana paprastai, studenčių bendrabutyje Tauro gatvėje, 1940 metų pradžioje Skaučių korporacijos narės susibūrė į tautinių šokių būrelį, o joms vadovauti ėmėsi Genovaitė Dumčiūtė-Breichmanienė.

Norinčių prisijungti netrūko, jis greitai populiarėjo. Sovietams 1940 m. okupavus Lietuvą ir uždraudus visas lietuviškas organizacijas, tuometinis Vilniaus universiteto rektorius Mykolas Biržiška pakvietė kolektyvą tapti universiteto dalimi – Vilniaus universiteto šokių grupe. Taip gimė pirmieji žingsniai Vilniaus universiteto tautinio meno kelyje.

1942 m. Genovaitei Dumčiūtei-Breichmanienei baigus universitetą, vadovavimą perėmė Zenonas Parulis. Su jo atėjimu Ansamblis tapo mišrus – šoko ne tik merginos, bet ir vyrai. Tiesa, Ansamblio įkūrėjos žodžiais „tie vyrai nemokėjo polkos šokti, tai mes, merginos, tuos vyrus, šokdindavom per visą vakarą...“

Vėliau prie šokėjų prisijungė kapela, ilgainiui iš trijų muzikantų išaugusi į liaudies instrumentų orkestrą, ir vokalinė grupė, išaugusi į daugiabalsį chorą. Kolektyvui, kurį sudarė šokėjų, muzikantų ir dainininkų grupės, ruošiančios bendras programas ir pasirodymus, buvo suteiktas Ansamblio vardas.

Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblis tapo pirmuoju studentų tautinio meno ansambliu Lietuvoje. Bėgant metams keitęs namus, vardus bei veidus, jis gyvavo dėka žmonių, kurie norėjo ansambliuoti.

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, Ansamblio centre – Vilniaus universiteto studentai, čia praleidžiantys didelę dalį savo laisvalaikio – grodami lietuviškais instrumentais, dainuodami chore arba šokdami. Bėgant dešimtmečiams Ansamblis vis toks pat jaunas – vienus studentus keičia kiti, ansambliečio kelią pasiryžę nueiti taip pat garbingai.