Ansamblio istorija prasidėjo gana paprastai. Skaučių korporacijos narė Genovaitė Dumčiūtė-Breichmanienė subūrė merginas, kad pamokytų tautinių šokių.

Norinčių prisijungti prie šio būrelio netrūko, jis greit populiarėjo. Sovietams 1940 m. okupavus Lietuvą ir uždraudus visas lietuviškas organizacijas, tuometis Vilniaus universiteto rektorius Mykolas Biržiška pakvietė kolektyvą tapti universiteto dalimi - Vilniaus universiteto šokių grupe.

1942 m. Genovaitei Dumčiūtei-Breichmanienei baigus universitetą, vadovavimą perėmė Zenonas Parulis. Su jo atėjimu Ansamblis tapo mišrus – šoko ne tik merginos, bet ir vyrai. Tiesa, Ansamblio įkūrėjos žodžiais „tie vyrai nemokėjo polkos šokti, tai mes, merginos, tuos vyrus, šokdindavom per visą vakarą...“

Vėliau prie šokėjų prisijungė kapela, ilgainiui išaugusi į liaudies instrumentų orkestrą, ir vokalinė grupė, išaugusi į daugiabalsį chorą. Kolektyvui, kurį sudarė šokėjų, muzikantų ir dainininkų grupės, ruošiančios bendras programas ir pasirodymus, buvo suteiktas ansamblio vardas.

Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis tapo pirmuoju studentų tautinio meno ansambliu Lietuvoje.

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, Ansamblio centre – studentai, čia praleidžiantys didelę dalį savo laisvalaikio – grodami tradiciniais lietuviškais instrumentais, dainuodami chore arba šokdami.

Bėgant dešimtmečiams Ansamblis vis toks pat jaunas – vienus studentus keičia kiti, ansambliečio kelią pasiryžę nueiti taip pat garbingai. Kiekviena karta žiūrovams atiduoda visą savo širdį, puošia atliekamus kūrinius profesionalumu bei nuoširdumu.