Apie mus
Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblis – tai ilgiausiai gyvuojantis studentų dainų ir šokių ansamblis Lietuvoje, puoselėjantis ir plėtojantis ilgametes tradicijas.
„Brangindami liaudies meną, mes jam suteikiame naują turinį, naują formą. Manome, kad žodžiais – liaudiškas ir šiuolaikiškas – nusakytume ansamblio meninę kryptį.“ – taip yra apibūdinęs ansamblį ilgametis meno vadovas Vidas Aleksandravičius. Praėjo ne vieneri metai, o praeities tradicijos bei šių dienų atspindžiai ir toliau audžiami į vieną giją. 1940 metais Genovaitės Dumčiūtės-Breichmanienės suburtas Vilniaus universiteto skaučių tautinių šokėjų būrelis jau tada grindė kelią besikeičiančioms ansambliečių kartoms. Kartoms naujų veidų, kurie atnešdami vis naujų vėjų nepaliaujamai laikosi tų pačių vertybių: meilės lietuviškam menui bei jame gimstančios bendrystės.
Šiandien ši šiuolaikiškumo ir tradicijos priešprieša mums reiškia daugiau. Tai ne tik meninė Ansamblio kryptis, bet ir mūsų ryšys su savo, Vilniaus, Lietuvos, gal ir pasaulio istorija. Tas istorijas saugoti ir branginti – mūsų vertybinis bei kūrybinis pamatas.
Būtent tokia kryptimi šiuo metu Ansamblį veda meno vadovas Eugenijus Čiplys, choro vadovė Dovilė Mačiukaitė-Krasauskienė, orkestro vadovė Virginija Alenskienė, šokėjų grupės vadovai Indrė Alaburdienė, Roberta Leščinskaitė-Jančiulienė ir Albertas Švelginas. Nuo pirmųjų Ansamblio žingsnių jį puoselėjo ir formavo daug puikių vadovų. Jau daug metų ansambliečiai turi galimybę mokytis iš geriausių ir iškiliausių profesionalų, kurie studentams padeda ne tik tobulėti, bet ir įkvepia siekti užsibrėžtų tikslų, dažnai studentams tapdami ne tik pedagogais, bet ir gyvenimo mokytojais. Jų palikimas naujoms kartoms perduodamas ir toliau Ansamblio programose atliekant pačių Ansamblio vadovų, buvusių bei esamų Ansamblio narių kūrybą. Autentiškos bei aranžuotos liaudies dainos, šokiai ir muzikiniai kūriniai visad būna papuošti studentiška nuotaika, lengvumu ir profesionalumu.
Per aštuoniasdešimt penkerius savo veiklos metų Ansamblis nenustojo skleistis, užaugo kūrybiškai ir nepaliovė ieškoti vis naujų išraiškos formų tiek koncertuose, tiek už jų ribų. Kiekvienas koncertas tampa vis kitoks, vis jautresnis ir vis įspūdingesnis, žavėdamas ne tik žiūrovus namuose, bet ir daugelio kitų pasaulio šalių tautinio meno gerbėjus. Tik dėl bendro atkaklaus vadovų ir studentų darbo bėgant metams Ansamblis plečiasi, kuria ir džiugina kitus savo nesuskaičiuojamais pasirodymais, laimėjimais ir apdovanojimais. Tačiau svarbiausia, džiugina neblėstančia pagarba tautiniam menui ir lietuviškam skambesiui.
Dabar Ansamblį sudaro daugiau nei šimtas šokėjų, muzikantų ir dainininkų. Jiems Ansamblis – geriausias laisvalaikio praleidimo būdas, antra šeima ir namai, į kuriuos mielai susirenka po paskaitų, darbų ar sunkių egzaminų sesijų. Ansamblyje yra ne tik šokama, grojama ir dainuojama – jis visad gyvas studentišku jausmingumu viskam – draugui, vadovui, muzikai, judesiui, idėjai. Visą tai apipindamas autentika, ansamblietis pasijaučia tarpininku tarp istorijos ir dabarties, tarp tradicijos ir modernybės, tarp scenos ir gyvenimo. Ne vienas ansamblietis, tarsi burtą tardamas čia mano ansamblis priduria, kad tai tapo geriausia ir tikriausia gyvenimo mokykla. Tai vienareikšmiškai vienas gražiausių nuotykių, kuris išlieka atminty ilgam.
