Aštuoniasdešimtmetį pinama širdžių juosta

1940 m. pradžioje Genovaitė Dumčiūtė-Breichmanienė suburia Vilniaus skautes merginas į tautinių šokių grupę, kuri neilgai trukus pavasarį jau kviečiama pasirodyti įvairiuose studentų renginiuose, išvykose į gamtą, Trakus bei kitas vietas netoli Vilniaus. Ansamblio įkūrėja, prisimindama tą laikotarpį, apibūdina jį taip: „tai buvo linksmos studentiškos pavasario iškylos ir tikrasis studentiškas gyvenimas, atrodė, kad neturime jokių rūpesčių, kad ruošiamės gyvenimui...“. Tačiau tais pačiais metais sovietai okupuoja Lietuvą ir uždraudžia lietuviškas organizacijas; Vilniaus universiteto rektorius Mykolas Biržiška, nenorėdamas, jog grupės veikla nutrūktų, pakviečia kolektyvą tapti oficialia universiteto dalimi – Vilniaus universiteto šokių grupe, prie kurios kiek vėliau prisijungia kapela ir vokalinė grupė. Taip prasideda pirmieji VU Ansamblio žingsniai istorijoje ir toks ansamblis gyvuoja iki 1943 m., kai vėl pasikeitus situacijai Lietuvoje ir vokiečiams užėmus teritoriją buvo nusiaubtas ir uždarytas universitetas. Tačiau Ansamblis nenustoja ieškoti būdų kaip išlikti ir tuometinis vadovas Zenonas Parulis su visa grupe prisijungia prie Vilniaus gaisrininkų, kur išsilaiko iki karo pabaigos, o vėl 1944 m. pradėjus veikti universitetui – rudenį sugrįžta namo, į Vilniaus universitetą ir 1944 m. lapkričio 6 d. surengia pirmąjį atsikūrusio Ansamblio koncertą. Tik dėl atkaklaus darbo bėgant metams Ansamblis plečiasi, kuria ir džiugina kitus savo nesuskaičiuojamais pasirodymais, laimėjimais ir apdovanojimais.

Kiekvienais metais kartu su Ansambliu auga ir jo tikslai bei siekiai. Taip 1950 m. tuometiniai vadovai suburia daugiau nei 40-ies studentų chorą ir prijungia stiprų liaudies instrumentų orkestrą, kas padeda pagrindą šiuolaikinei dainų ir šokių ansamblio sudėčiai, matomai ir dabar scenose. O tikrasis žydėjimas įvyksta 1952 m., kai Ansambliui vadovauti pradeda Vladas Bartusevičius. „Be muzikos, dainos ir šokio žmogus – vienišas ir tuščias“ tokiais žodžiais jis studentus buria, moko bei skatina puoselėti jausmingą tautiniam menui.

Metai keičia metus, prisijungia vis nauji vadovai, studentai, tačiau Ansamblio širdis išlieka ta pati – tai meilė viskam, kas supa mus: draugams, vadovams, menui, idėjai ir istorijai. Per 80 savo veiklos metų Ansamblis nenustojo plėstis, užaugo kūrybiškai ir nepaliovė ieškoti vis naujų išraiškos formų, dėl kurių kiekvienas koncertas tampa vis kitoks, vis jautresnis ir vis įspūdingesnis. Kiekvienu šokiu, muzikiniu kūriniu dabartiniai ansambliečiai papildo ir pratęsia tą pačią Ansamblio giją, kurią prieš tiek metų pradėjo austi jų pirmtakai. Iš širdies į širdį, kad kiekvienas, atėjęs į repeticijas ar koncertus, išeitų įsikvėpęs ir lengvesnis, nors trumpam galėjęs pamiršti savo kasdienius rūpesčius.

Tarp istorijos ir dabarties, tarp tradicijos ir modernybės, tarp scenos ir gyvenimo – toks Ansamblis jau 80 metų. Nors ir šį jubiliejų minime nedėkingais pandemijos metais, nenustojame tikėti, jog jau greitu metu galėsime apsikabinti, džiaugtis ir švęsti visi kartu!